Grįžtu žemėn..

Esu paprastas, jaučiu skausmą, nevaldau emocijų, jausmų.
Jaučiu nerimą, skauda kažkas širdies srityje.
Ar tai pesimistiškas reiškimąsis? Ne tai tiesiog realistinis atvaizdavimas to, kas yra.

Ar noriu ir toliau tai jausti? Aš gi atrišau savo meilę! O kas dabar? Ji vėl rišasi prie vieno asmens..
Kada praeis skausmas? Kai tik savimi labiau pasitikėsiu, kai tik jausiu, kad galiu suteikti jai viską..

Pamenu vis sakydavau, kai nėra meilės, nėra ir tų itin skausmingų jausmų ir tų itin džiaugsmingų..
O kurie šiuo metu manyje? Hmm.. kaip tik pastebėjau.. kai nemąstau, kai nesu susisiejęs su tuo žmogumi, jaučiu tą skausmą.. o kai su juo susisieju – džiaugsmą..
Tačiau nuolat stengiuos save valdyti, nesusisieti su juo.. kad: nevarginti jo, neatsibosti, neduok diev, nepasakyti kažko per daug.. visa tai iš baimės prarasti jį..

Todėl vis stengiuosi negalvoti apie jį.. todėl ir patiriu skausmą širdies srityje.. neva taip, jį sulaikydamas.. kokia keista logika..
Kentėti, tam kad išlaikyti..

Kai pasvarstau, akimirkos kartu su ja, 90% yra džiaugsmingos, laimingos, pilnos palaimos, ramybės, meilės, aistros, jėgos, pasitikėjimo.. likę 10 procentų lieka abejonėms, dviprasmiškoms mintims, baimėms sunkių emocijų kokteiliukui.. tiesa, kai kurios jų pagrįstos, kai kurios, išgalvotos.. t.y. baimės paskatintos išgalvoti..

Taigi kur aš baigiau.. dabar esu tame momente, kai žodžiai liejasi laisvai.. tiesa šie žodžiai nebėra itin universalūs, jie jau labiau asmeniški.. juose visuotinės išminties nėra itin daug..
Taigi.. mergina.. ji taip pat kaip ir aš, iš savo pusės turi baimes, nerimo, abejonių, netikrumo, ir kitų neigiamų dalyku, kartu su tomis laimės, saugumo, pilnatvės, vienybės jausmu.. atrodo galėčiau siųsti jai vien besąlyginę meilę, jei pats būčiau užtikrintas savimi visu šimtu procentu.. bet kai tik besalyginės meilės srautas įsibėgėja lietis link jos.. jį nutraukia, mano sąmonėje atkapstyta baimė, ir sudaro srauto įtrūkimus.. t.y. netolygų jausmą.. sukeliantį jai abejones ir baimes...

Kaip svarbu žmogui pačiam save mylėti.. mylėti be tarpiškai, nuolat ir tolygiai.. tuomet kitiems esantiems šalia tavęs nesukelsi papildomų kliūčių tave pamilti..
Kaip svarbu tai gerai įsisavinti..

O ko visi trokštame? Mylėti? Būti mylimais? Abu kartu? Taip.. būtent. Jei trokštume tik vieno, daug baimių abejonių ir kitų dalykų išnyktų.. nes dabar mes trokštame stipraus jausmo, kuris įmanomas, tik tuomet kai myli.. o kai myli esi itin pažeidžiamas, o dar nori, kad tave mylėtų bent tiek pat, kiek pats myli.. within me my ancestry giving me continuity..
And if i don‘t see that i‘m strong, then I won‘t be.. this is what my higher daddy told me..

Ech.. kaip sunku, koks aš mažas paukštelis.. kaip lengvai galiu pasiklysti šiame nepažintame didingame, galingame, meilės pasaulyje.. tiesa.. jis gi mane myli.. kaip man to nepamiršti?

Dabar aš noriu save dovanoti tik vienam žmogui.. nenoriu pasaulio, noriu jos. Ji, tai pasaulis..
I choose you, i don‘t want the world.. i want you..
O prieš tai buvau aš ir manyje buvo visas pasaulis.. ką aš pamečiau ją atradęs? Kur ta dalis, kuri davė pastovumą, stiprybę, pasitikėjimą? Kodėl aš jas iškeičiau į vieną žmogų? Kodėl aš neprisimenu šio pasirinkimo? Ar aš būčiau jas iškeitęs? Pasitikėjimą? Stiprybę, nepriklausomybę, stabilumą, pastovumą, į nežinią..

Noriu jai duoti visą save, noriu, kad ji norėtų visam pasauliui paskelbti, kad ji džiaugiasi gaudama mane, kad ji iškeičia pasaulį į mane. Kitu atveju, nenoriu atsiduoti..

Taip pat noriu galėti savo mylimajai suteikti visą pasaulį po kojom.. į tai įeina ir žiedai, ir kelionės ir skanūs pietūs, romantiškos vakarienės, patogi lova, ir visą lydinti jos šypsena..

Ar daug prašau? Klausiu tos dalies, kurią iškeičiau.. ir nebegaliu jos apčiuopti savyje.. aš tapau žmogumi.. o buvau dievas.. dabar dievas persikėlė į ją.. ir aš noriu jį garbinti.. Kas tai?

Ir aš žinau, kad susitikęs su ja aš būsiu melagis.. iš visų jėgų stengsiuos neišduoti savo silpnumo.. rodyti save stiprų.. kodėl? Kad ir kaip bebūtų banalu, todėl, kad du kartus tai atvėrus, aš buvau sužlugdytas..
Nežinau, kada ir kam galėsiu atskleisti savo silpnąją dalį..
Ačiū už galimybę išrašyti.. kaip pasidarė gera..

Tai buvo parašyta prieš "dvi savaites".
O prieš "kelias dienas", atskleidžiau žmogui visas paslaptis, apsinuoginau visas prieš jį, ir pasakiau aš esu tavo valioje, nebeturiu paslapčių. Daryk su manimi, ką nori, stoviu nuogas ir basas prieš tave.
Kaip palengvėjo, kai nusimečiau visą slegiančią kaukių ir įvairių drabužių naštą..
Kaip rašiau, kad esu paukštelis ir galiu lengvai pasiklysti didingame meilės pasaulyje, tai dabar galiu drąsiai pareikšti.. taip, aš mažas paukštelis, ir nebijau klaidžioti po didingąjį, paslaptingąjį, neįminamą, kerintį meilės pasaulį.. man gera skrajoti ir nežinoti.. aš net nebenoriu žinoti, aš tiesiog mėgaujuos visur pasklidusiu meilės nektaru.. aš esu mylimas ir tu, esi mylima(s) nors gal dabar to ir nematai.

tai tekstas, kuris buvo pas mane apie pusmetį, kurio niekam nerodžiau, nes rašydamas tai, visiškai atsivėriau, ir net dūris pirštu, tuo metu galėjo būti mirtinas..