Tęsinys nr.2

Na ir pagrindinis klausimas, ar aš pažinau, ar patyriau meilę..
ilgai šis pranešimas buvo juodraščio būsenoje.. kodėl? negi neturėjau ką parašyti?
Gal todėl, kad nežinojau ką būtent rašyti, nes kaip žinia, visa literatūra, visa muzika, filmai ir kita kūryba apie meilę.. tai sutalpinti meilės pažinimą į trumputį pranešima, pasidarė itin sudėtinga, ir dabar rašau, nežinodamas ar šis juodraštis jau bus paruoštas publikavimui.. visgi..

Kažkodėl manyje nėra poezijos, o logiškai mastant rašyti apie meilę, tai meluoti. Manau, kad esu pažinęs meilę, ir ne tą žmogišką, romantinę, bet tą aukščiausiąją, nuo kurios pajautimo ašaros tvenkias, tačiau dabar manyje jos neperdaugiausia, tad ir visa, ką buvau prirašęs juodraštyje yra melas, dėl to viską ištryniau. Aš buvau pažadėjęs sau, kad šiame elektroniniame lape, busiu nuoširdus ir iki galo atviras, tad, tokiu ir liksiu.

Šiuo metu, meilė neskraidina manęs padebesiais, esu aistringai paniręs fotografijoje, net norėčiau sakyti įsimylėjęs ją, bet atsveriančio mano aistrą, atgalinio ryšio šiuo metu nejaučiu, tad nekursiu nieko, kol žodžiai patys nepradės lietis eilėmis..

Gal tiesiog užduosiu retorinį klausimą..

Ar dažnai tu visiškai atsipalaidavęs, giliai kvėpuodamas, skleisdamas visą savo esatį, taip pat priimdamas viską, tapęs visiškai pažeidžiamu, nė akimirkai neužlaikydamas kvėpavimo, patiri visatą ir visus, kurie aplink tave?

Jei tai darai nuolat, tai tu esi meilėje, besalyginėje, begalinėje versmėje, iš kurios mane, šiomis dienomis vis dažniau išveja kokia nors baimė.