Grįžtu žemėn..

Esu paprastas, jaučiu skausmą, nevaldau emocijų, jausmų.
Jaučiu nerimą, skauda kažkas širdies srityje.
Ar tai pesimistiškas reiškimąsis? Ne tai tiesiog realistinis atvaizdavimas to, kas yra.

Ar noriu ir toliau tai jausti? Aš gi atrišau savo meilę! O kas dabar? Ji vėl rišasi prie vieno asmens..
Kada praeis skausmas? Kai tik savimi labiau pasitikėsiu, kai tik jausiu, kad galiu suteikti jai viską..

Pamenu vis sakydavau, kai nėra meilės, nėra ir tų itin skausmingų jausmų ir tų itin džiaugsmingų..
O kurie šiuo metu manyje? Hmm.. kaip tik pastebėjau.. kai nemąstau, kai nesu susisiejęs su tuo žmogumi, jaučiu tą skausmą.. o kai su juo susisieju – džiaugsmą..
Tačiau nuolat stengiuos save valdyti, nesusisieti su juo.. kad: nevarginti jo, neatsibosti, neduok diev, nepasakyti kažko per daug.. visa tai iš baimės prarasti jį..

Todėl vis stengiuosi negalvoti apie jį.. todėl ir patiriu skausmą širdies srityje.. neva taip, jį sulaikydamas.. kokia keista logika..
Kentėti, tam kad išlaikyti..

Kai pasvarstau, akimirkos kartu su ja, 90% yra džiaugsmingos, laimingos, pilnos palaimos, ramybės, meilės, aistros, jėgos, pasitikėjimo.. likę 10 procentų lieka abejonėms, dviprasmiškoms mintims, baimėms sunkių emocijų kokteiliukui.. tiesa, kai kurios jų pagrįstos, kai kurios, išgalvotos.. t.y. baimės paskatintos išgalvoti..

Taigi kur aš baigiau.. dabar esu tame momente, kai žodžiai liejasi laisvai.. tiesa šie žodžiai nebėra itin universalūs, jie jau labiau asmeniški.. juose visuotinės išminties nėra itin daug..
Taigi.. mergina.. ji taip pat kaip ir aš, iš savo pusės turi baimes, nerimo, abejonių, netikrumo, ir kitų neigiamų dalyku, kartu su tomis laimės, saugumo, pilnatvės, vienybės jausmu.. atrodo galėčiau siųsti jai vien besąlyginę meilę, jei pats būčiau užtikrintas savimi visu šimtu procentu.. bet kai tik besalyginės meilės srautas įsibėgėja lietis link jos.. jį nutraukia, mano sąmonėje atkapstyta baimė, ir sudaro srauto įtrūkimus.. t.y. netolygų jausmą.. sukeliantį jai abejones ir baimes...

Kaip svarbu žmogui pačiam save mylėti.. mylėti be tarpiškai, nuolat ir tolygiai.. tuomet kitiems esantiems šalia tavęs nesukelsi papildomų kliūčių tave pamilti..
Kaip svarbu tai gerai įsisavinti..

O ko visi trokštame? Mylėti? Būti mylimais? Abu kartu? Taip.. būtent. Jei trokštume tik vieno, daug baimių abejonių ir kitų dalykų išnyktų.. nes dabar mes trokštame stipraus jausmo, kuris įmanomas, tik tuomet kai myli.. o kai myli esi itin pažeidžiamas, o dar nori, kad tave mylėtų bent tiek pat, kiek pats myli.. within me my ancestry giving me continuity..
And if i don‘t see that i‘m strong, then I won‘t be.. this is what my higher daddy told me..

Ech.. kaip sunku, koks aš mažas paukštelis.. kaip lengvai galiu pasiklysti šiame nepažintame didingame, galingame, meilės pasaulyje.. tiesa.. jis gi mane myli.. kaip man to nepamiršti?

Dabar aš noriu save dovanoti tik vienam žmogui.. nenoriu pasaulio, noriu jos. Ji, tai pasaulis..
I choose you, i don‘t want the world.. i want you..
O prieš tai buvau aš ir manyje buvo visas pasaulis.. ką aš pamečiau ją atradęs? Kur ta dalis, kuri davė pastovumą, stiprybę, pasitikėjimą? Kodėl aš jas iškeičiau į vieną žmogų? Kodėl aš neprisimenu šio pasirinkimo? Ar aš būčiau jas iškeitęs? Pasitikėjimą? Stiprybę, nepriklausomybę, stabilumą, pastovumą, į nežinią..

Noriu jai duoti visą save, noriu, kad ji norėtų visam pasauliui paskelbti, kad ji džiaugiasi gaudama mane, kad ji iškeičia pasaulį į mane. Kitu atveju, nenoriu atsiduoti..

Taip pat noriu galėti savo mylimajai suteikti visą pasaulį po kojom.. į tai įeina ir žiedai, ir kelionės ir skanūs pietūs, romantiškos vakarienės, patogi lova, ir visą lydinti jos šypsena..

Ar daug prašau? Klausiu tos dalies, kurią iškeičiau.. ir nebegaliu jos apčiuopti savyje.. aš tapau žmogumi.. o buvau dievas.. dabar dievas persikėlė į ją.. ir aš noriu jį garbinti.. Kas tai?

Ir aš žinau, kad susitikęs su ja aš būsiu melagis.. iš visų jėgų stengsiuos neišduoti savo silpnumo.. rodyti save stiprų.. kodėl? Kad ir kaip bebūtų banalu, todėl, kad du kartus tai atvėrus, aš buvau sužlugdytas..
Nežinau, kada ir kam galėsiu atskleisti savo silpnąją dalį..
Ačiū už galimybę išrašyti.. kaip pasidarė gera..

Tai buvo parašyta prieš "dvi savaites".
O prieš "kelias dienas", atskleidžiau žmogui visas paslaptis, apsinuoginau visas prieš jį, ir pasakiau aš esu tavo valioje, nebeturiu paslapčių. Daryk su manimi, ką nori, stoviu nuogas ir basas prieš tave.
Kaip palengvėjo, kai nusimečiau visą slegiančią kaukių ir įvairių drabužių naštą..
Kaip rašiau, kad esu paukštelis ir galiu lengvai pasiklysti didingame meilės pasaulyje, tai dabar galiu drąsiai pareikšti.. taip, aš mažas paukštelis, ir nebijau klaidžioti po didingąjį, paslaptingąjį, neįminamą, kerintį meilės pasaulį.. man gera skrajoti ir nežinoti.. aš net nebenoriu žinoti, aš tiesiog mėgaujuos visur pasklidusiu meilės nektaru.. aš esu mylimas ir tu, esi mylima(s) nors gal dabar to ir nematai.

tai tekstas, kuris buvo pas mane apie pusmetį, kurio niekam nerodžiau, nes rašydamas tai, visiškai atsivėriau, ir net dūris pirštu, tuo metu galėjo būti mirtinas..

Tęsinys nr.2

Na ir pagrindinis klausimas, ar aš pažinau, ar patyriau meilę..
ilgai šis pranešimas buvo juodraščio būsenoje.. kodėl? negi neturėjau ką parašyti?
Gal todėl, kad nežinojau ką būtent rašyti, nes kaip žinia, visa literatūra, visa muzika, filmai ir kita kūryba apie meilę.. tai sutalpinti meilės pažinimą į trumputį pranešima, pasidarė itin sudėtinga, ir dabar rašau, nežinodamas ar šis juodraštis jau bus paruoštas publikavimui.. visgi..

Kažkodėl manyje nėra poezijos, o logiškai mastant rašyti apie meilę, tai meluoti. Manau, kad esu pažinęs meilę, ir ne tą žmogišką, romantinę, bet tą aukščiausiąją, nuo kurios pajautimo ašaros tvenkias, tačiau dabar manyje jos neperdaugiausia, tad ir visa, ką buvau prirašęs juodraštyje yra melas, dėl to viską ištryniau. Aš buvau pažadėjęs sau, kad šiame elektroniniame lape, busiu nuoširdus ir iki galo atviras, tad, tokiu ir liksiu.

Šiuo metu, meilė neskraidina manęs padebesiais, esu aistringai paniręs fotografijoje, net norėčiau sakyti įsimylėjęs ją, bet atsveriančio mano aistrą, atgalinio ryšio šiuo metu nejaučiu, tad nekursiu nieko, kol žodžiai patys nepradės lietis eilėmis..

Gal tiesiog užduosiu retorinį klausimą..

Ar dažnai tu visiškai atsipalaidavęs, giliai kvėpuodamas, skleisdamas visą savo esatį, taip pat priimdamas viską, tapęs visiškai pažeidžiamu, nė akimirkai neužlaikydamas kvėpavimo, patiri visatą ir visus, kurie aplink tave?

Jei tai darai nuolat, tai tu esi meilėje, besalyginėje, begalinėje versmėje, iš kurios mane, šiomis dienomis vis dažniau išveja kokia nors baimė.

..tęsinys

.."ar pažinau laimę?.."

taigi, ar pažinau laimę?
aš žinau kas tai! tačiau manam gyvenime buvo tik laimės akimirkų..
o laimė bendrai, tai yra tai, ko mes visi siekiame, kiekvienas, norime būti laimingas ir pagal savo suvokimą to siekiame.
Yra vienas dalykas, kuri reikia suvokti. Niekas iš išorės, nepadarys mūsų laimingais, jei patys tokiais netapsime. Išoriniai dalykai, gali mums suteikti laimės akimirkų, bet jos trunka labai trumpai, jos nepadaro mūsų išties laimingais. Nevardinsiu visų tų materialių ir nematerialių dalykų, kurie gali suteikti tik laimės akimirkų, geriau pamėginsiu įvardinti tai, kas gali padaryti mus išties laimingais.
Tai - darymas gyvenime tai, kas suteikia sielai didžiausią džiaugsmą, ką darydami jaučiame prasmę. Vienam tai gali būti tarnystė žmonėms, kitam, kūryba, dar kitam gilinimasis į santykius, galiausiai net ir karjeros siekimas. Svarbu, kad žmogus pažintų, kad būtent to, šiame gyvenime reikia jo sielai. Tuomet, kai žmogus daro tai, ko trokšta jo siela, tai, įgauna visai kitą kokybe, nei to paties darymas, jei sielai reikia kitko. Tuomet žmogus ne, varginasi dirbdamas/kurdamas, bet spinduliuoja entuziazmu, ką jis bedarytų. Išvada - aš žinau, kas mane daro laimingu, kolkas esu laimingas tuo, kad tai žinau.

Hmm..

Baigiasi dar viena vasara.. kelinta? man jau 27.. o ką aš galiu pasakyti? ar per šį laiką aš pažinau save? pažinau pasaulį? pažinau žmones? pažinau laimę? meile? ar jau žinau kur yra mano vieta šiame įsikūnijime? ar žinau kas man suteikia didžiausią džiaugsmą? ar žinau, ko noriu iš gyvenimo?
Gal džiaugtis reikėtų, jau vien tuo, kad užduodu šiuos klausimus.. tuomet, tuo galėjau džiaugtis jau prieš 5 vasaras..
Dabar, jei vien iškyla tokie klausimai, o atsakymo nei vieno nežinai, tai, būtų kiek liūdnoka..
Niekada ankščiau nemeginau atsakyti į juos, kodėl to nepadarius dabar..
1. ar pažinau save? buvau prisilietęs prie savo subtilesnių klodų, jutau save, kaip ne vien kūną. tačiau, kuo giliau į save žvelgiu, tuo sunkiau tampa apie tai kalbėti.. tas pažinimas, ne protu.. tai pažinimas, jausmuose. Išvada, pažinau tai, kas aš nesu, o kas esu pažinimui ribų nėra.
2. ar pažinau pasaulį? Juokauji? savo kieme pažinau medžius, savo mieste susipažinau su keliais parkais, savo šalyje su keliais miestais, savo planetoje - su keliomis šalimis, savo saulės sistemoje, praktiškai pažystu tik vieną planetą, savo galaktikoje, tik vieną saulės sistemą, savo visatoje, tik viena galaktika, o kas toliau net nežinau.. Išvada, jei stengsies pažinti protu, tai apsiribosi save - pažinti viską apie nieką, o jei pažinimą semsi iš dvasios, tai nežinosi nieko, bet - apie viską..
3. ar pažinau žmones? na, tuos žmones, kurie tėra proto vergai, tai pažįstu, nes pažįstu protą, o tuos, kurie gilinas į save, ir tampa tikrais žmonėmis, jų visiškai pažinti neįmanoma, nes tam pažinimui nėra ribų, o tokių žmonių teko sutikti.. išvada - pažinau protą, pažinau ego, ir galiu atpažinti gyvus žmones su jais tiesiog būti, ir džiaugtis akimirkomis, nustebti, užjausti, gėrėtis, ir mylėti juos..

Į kitus klausimus atsakysiu kitą dieną.. nes pažvelgiau į klausimą, ar pažinau laimę ir sustojau..
tam, kad apsisaugot, nuo kūrimo, čia ir sustoju. pagyvensiu su šiuo klausimu ir kai, kas nors išsireikš, parašysiu..

su meile,
Mistikas.

Asmenybė, Siela, Dvasia.. kas tai?

Toliau pateikiama informacija bus grįsta mano dalyvavimu Nijoles V. Wolmer seminaruose 2008 metų vasarą..
Tai nėra atpasakojimas iš atminties, ar iš kokių nors užrašų. Noriu įamžinti šią išmintį, nes ji man labai padėjo. Ji yra dalis mano esamo suvokimo ir pajautos. Iki Gerb. Nijolės seminarų, laikiau save sąmoningu, gana laisvu žmogumi, be abejo turėjau ir baimių ir asmeninių problemų, jų, beje ir dabar dar netrūksta. Visgi apsilankymas I pakopos seminare, davė daugiau naudos, nei maniau, kad galėtų. Mano, dvasinio pasaulio žinios, atrodė yra labai išvystytos, su tvirtais pamatais, ir jau iškeltais keliais aukštais patalpų su patogumais :), deje, kai uždavė atrodo paprastą klausimą, susidendantį iš žodžių, kuriuos vartojau nuo vaikystės, nei sau paaisškinti, nei garsiai išreikšti aiškaus suvokimo negalėjau..
Įsisavinimas šios išminties, t.y. kas yra asmenybė, siela ir dvasia, bei kaip jos siejasi, sustatė viską į aiškias vietas, ir užsipildė kyšojusios spragos manajame suvokime. Šia išminti aš ir pasidalinsiu su savo elektroniniu lapu bei užklydėliais į šią erdvę.
Įdomios gyvenimo temos, kodėl žmogus, atrodo turi viską (pasaulietiškomis akimis žvelgiant) gerą žmoną (vyrą), sveikus vaikus, puikią karjerą, daug materialaus turto, aukštą padėtį visuomenėje bet nesijaučia laimingas, o kenčia. Būna atvėjų, kai tokie žmonės net prieina ir prie savižudybės. Pakanka pažvelgti į Jungtines amerikos valstijas, viena turtingiausių šalių, bet jos žmonės vieni iš labiausiai linkusių savižudyben.
Tai be abejo didelio vidinio konflikto, skausmo padarinys.. o iš kur tas skausmas?
dažnai žmonės skiria savo gyvenimus tarnaudami pirmąjam - žemiausiąjam savo esybęs aspektui - asmenybei. Kiekvienas Tėvas ar mama, nori, kad jo/jos vaikas, gyventu gerbūvyje, todėl ypatingai stengiasi suteikti gerą išsimokslinimą, kad jis susirastų gerą darbą, turėtų pinigų ir vietą visuomenėje, visa tai, kaip ir, lytis, gimimo metai, kūnas, kūno ypatybės, bruožai, vardas, profesija yra žmogaus aspekto, vadinamo asmenybė, sudedamosios dalys. t.y. kiekvienas tėvas ir mama, pasamoningai, bando padaryti vaiko asmenybę laimingą, t.y. užtikrinti sotų ir patogų gyvenimą. Ego, tai prote susiformavęs varikliukas, ginti asmenybę, o taip pat ir kurti naujus iššūkius, kad, švelniai tariant, asmenybei nepabostų gyventi. Tad kad patenkinti ego, asmenybė gali siekti, gražesnės žmonos (gražesnio/turtingesnio vyro), didesnio namo, mašinos, daugiau įvairių daiktų, geresnio posto, daugiau garbės ir t.t. ir pan. žodžių užsiėmimų pakaktų visam gyvenimui ir net keliems, tačiau, asmenybė gyvuoja ne tiek jau ir ilgai, tik tol, kol būna gyvas būtent tas kūnas. Būtent tas vyras, ar moteris, tas vardas, pavardė, t.y tas įsikūnijimas. Tai trunka, na vidutiniškai 80 ar 90 metų.
Kai miršta kūnas, miršta ir asmenybė, tuomet ir dažnai tampa beprasmiai visi tie dalykai, kurių buvo siekiama visą gyvenimą.
Tai kame reikalas? kas iš to? tai griškime prie temos, kad gyvena sau žmogus turintis viską (asmenybės atžvilgiu) ir nesijaučia laimingas.. kas per procesai čia vyksta? Tai, žmogaus siela verkia, ir prabyla į žmogų per jo širdį, ir žmogus jaučiasi nelaimingas. Taip, tai kitas, žmogaus, sudėtingos esmės, aspektas, ką mes vadiname siela, o jos siekiai, norai ir troškimai, gali labai skirtis nuo asmenybės, todėl žmogus neįsiklausydamas į savo sielos troškimus, pasmerkia save nelaimingam gyvenimui, dažnai tik egzistavimui intelektualiame/ego lygyje numalšinęs visus jausmus, gyvenimo aistrą, gyvybiškumą, nes jei žmogus ilgai nepaiso tylios sielos bylos, per širdį, ji tyla ir nutyla, laukia naujo šanso, kitame gyvenime, o kartais, džiugesniais atvejais, susisiekia su dvasia, ir atsiunčia asmenybei kokį sukrėtimą, pvz. avariją, netektį, ar kt. ką aš pasakiau? Siela susisiekia su dvasia? taip. Žmogus sudėtinga esmė, ją sudaro trys dideli aspektai, tai, žemiausia, ir trumpiausiai gyvuojanti, ir kiekvieną gyvenima vis kita asmenybė, ilgaamžė siela, kuri gyvuoja daug įsikūnijmų, per kuriuos bresta, ir trečias mūsų aspektas, kuris jau yra amžinas ir nekintamas. Ta mūsų esybės dalis, per kurią mes visi esame viena, kuri nekinta, nepaisant to, ar mes miegame, sergame, verkiame ar džiaugiamės, tai mūsų dieviškasis pradas, kuris mus nuolat lydi, ir net gali mus vesti, jei tik mes tampame pakankamai samoningi, ir, ne, tarnaujame žemiausiąjam aspektui - asmenybei, bet klausomės savo sielos troškimų ir gyvename jų vedini.

Grįštu prie seno įpročio

Taigi, matyt įsigijęs fotoaparatą, aš visą laiką, kurį skirdavau rašymui, skyriau fotografavimui..
Nuo paskutinio įrašo praėjo šiek tiek daugiau nei metai laiko.. bet tai nereiškia, kad aš tuo laikotarpiu, nebuvau tuo mistiku, kuris esu.. tik saviraiška kiek pasikeitė.. vietoj rašymo, fiksavau vaizdines akimirkas, per kurias perteikinėjau tą patį, ką rašiau čia. Gal ne visada pavykdavo, bet fotografijoje aš dar tik kūdikis, tad visai nenusimenu ir tęsiu, tai ką pradėjau.
Taip, fotografija tai, kaip dabar jau suvokiu, man yra viena iš gyvenimo aistrų.. Rašymas beje, taip pat.. Paprastai tariant, tai dalykai, kurie man suteikia didžiulį malonumą..
Tiesa šios aistros labai panašios.. Ir viena, ir kita yra saviraiškos forma.. Visgi rašant, kartais būna sunku ką nors išreikšti žodžiais, tai fotografija šioje vietoje gali puikiai pasitarnauti, ir išreikšti akimirką su visais jos, žodžiais neperteikiamais aspektais..

Dedu kelias metų bėgyje padarytas nuotraukas, kurios kaip tik kalba pačios už save..





Taigi, su fotografija jau apsipratau, o rašymo jau pasiilgau, tad, manau, pats laikas apjungti savo aistras ir reikštis, bei pažinti savo esme tiek rašant, tiek ir fotografuojant.

Išpažintis..

seniai berašiau savajam elektroniniame lape.. kodėl?
dėl keleto priežasčių...
ne paslaptis, kad kuomet žmogus jaučiasi itin gerai, jis negalvoja apie dievą, apie gyvenimo prasmę, jis paprasčiausiai, mėgaujasi gyvenimu.. ar taip yra ir man? gal tiksliau, ar taip buvo ir man? galiu iš dalies tai pripažinti.. aš mėgavausi gyvenimu, tai žinoma yra gerai, bet dažnai tame mėgavimesi, mes pamirštame, aukštesnyjį save, mūsų kelias į save tampa nebetoks aktualus, kai mes keliaujame visur aplink.. Mūsų siekis į save užsimiršta, mes siekiame kažko esančio šalia..
Mūsų protas vėl mus apsuka ir mes vėl pradedame ieškoti užpildyti atsiveriančias tuštumas, kažkuo iš aplinkos, mums tai atrodo, lengviausias ir tiesiausias kelias.. bet eilinį kartą tenka įsitikinti, kad visas tas pildymas iš išorėje esančių dalykų, tera dar viena itin tikroviška iliuzija..

Žinoma tai nėra itin pozityvu ir nuotaikinga, bet tai atspindi vidinę mano dabartinę būseną, ir tikriausiai, norint išsaugoti kažkokius ego sluoksnius, geriau būtų šio straipsnio nepublikuoti, visgi esu nuomonės, kad vengimas tiesos, mūsų laimingais nepadarys.. bijojimas tiesos, ar jos iškraipymas tik sukels paildomu kančių. Patarimas visiems, kas tai skaito, tuo pačiu ir sau, oficialiai pareiškiant, noriu pasakyti:

Tiesa yra bekompromisė, ji yra viena ir nekintama, jos vengimas, bėgimas nuo jos ar išsisukinėjimas, bei savęs apgaudinėjimas, tik sukels papildomą šleifą kančių, kuris ankščiau ar vėliau pasieks jus, o taip pat ir mane.
Žinoma galima nuo jos bėgti, tai mes kiekvienas vienu ar kitu gyvenimo momentu darome, bet kiekvienas iš mūsų turėsime vieną kartą pažvelgti tiesai - sau į akis, į širdį. Kuo greičiau tai nutiks, tuo ilgiau mes galėsime būti ramūs ir laimingi.



Te, ši nuotrauka simbolizuoja - išsivadavimą iš akmeninės, slegiančios iliuzijos; kilimą, tvirtais, tačiau apsnigusiais, vos įžiūrimais, pageltusiais lapais, nusėtais laiptais, į šviesią, beribę erdvę.
Išdrįski ženkt pirmus žingsnius o toliau šviesa ves tave, ir tu išsisklaidysi joje..